Iš esmės kovai paruošta CJ-3A versija, M38, arba Willys Model MC, buvo pirmasis po Antrojo pasaulinio karo karinis Jeep® prekės ženklo automobilis. M38 buvo atlikti keli pagrindiniai pakeitimai, įskaitant: stipresnį rėmą ir pakabą. Jis galėjo būti visiškai panardintas, iš dalies dėl naujos vandeniui atsparios 24 voltų uždegimo sistemos (pakeitusios CJ-3A 6 voltų sistemą) ir unikalios ventiliacijos vamzdžių sistemos, jungiančios degalų baką, paskirstymo dėžę, transmisiją ir variklį su oro filtru.

Vėlesniuose modeliuose buvo sumontuoti užtemdyti šviestuvai, priekinių žibintų apsaugai ir galimybė nešiotis įrankius M38 šone, panašiai kaip originaliame „Willys MB“ modelyje. Daugelis M38 vadina „geriausiais iš plokščiųjų sparnų“.

M-38A1, dar vadinamas MD, vėliau tapo klasikinio CJ-5 pagrindu. M-38A1 turėjo dviejų dalių priekinį stiklą, ilgesnę važiuoklės bazę, švelnesnę važiuoklę, galingesnį variklį ir naują, apvalesnį kėbulą. „Round-fender“ Jeep® prekės ženklo transporto priemonė ilgainiui taps CJ-5 pagrindu. M-38A1 buvo vienas patvariausių karinių Jeep markės automobilių. Kai kurie tai vadino paskutine „tikra“ karine „Jeep“ transporto priemone.

M-38A1C (neparodytas), specialiai modifikuotas „Army Jeep® Brand 4x4“, pagamintas iki 1971 m., buvo skirtas 106 mm ir 105 mm neperšaunamiems šautuvams gabenti. Unikali kanalo anga priekiniame stikle leido šautuvo vamzdžiui atsiremti į priekinį gaubtą. Koks „galingiausias“ kada nors pagamintas „Jeep“ automobilis? Kai kurie pasakytų, kad M-38A1D buvo aprūpintas raketų paleidimo įrenginiu „Davy Crocket“, galinčiu paleisti taktinius branduolinius ginklus. Naudotojas galėjo paleisti 279 mm 1 kilotono galios atominį sviedinį, nutolusį 2000 metrų atstumu nuo 120 mm beatsitraukiančio pistoleto.

Jeep® M-170 gali būti montuojamas su keliomis skirtingomis kėbulo pakuotėmis. Vienas iš jų buvo lengvasis karinis transporteris. Kadangi sužeistieji galėjo būti gabenami viduje, M-170 taip pat buvo intensyviai naudojamas kaip greitosios pagalbos automobilis.

1951 m. JAV armijai išbandymui buvo išleistas keturių varančiųjų ratų prototipinis greitosios pagalbos automobilis (projektas 6396). Greitosios pagalbos automobilis buvo šiek tiek pailgas 1951 m. „Jeep® CJ-4M“, dar vienas „Jeep“ prekės ženklo prototipas.

1953 m. sausio 28 d. „Willys“ savo CJ liniją dramatiškai atnaujino „CJ-3B“ - pirmuoju CJ, kurio stilius dramatiškai skyrėsi nuo karinio protėvio „Willys MB“. CJ-3B turėjo aukštesnį gaubtą, pritaikytą aukštesniam „Hurricane“ „F-head“ varikliui. Jei kada nors buvo skundas su CJ-2A ir CJ-3A, tai buvo dėl galios trūkumo. Naujasis variklis nuramino šį skundą. Barney Roos suprojektuotas „F-head“ tipo viršutinio vožtuvo variklis pagamino 25% daugiau arklio galių ir 9% daugiau sukimo momento.

Nuo 1949 m. iki 1964 m. visose „Zamboni ®“ ledo dangos klojimo mašinose buvo naudojama arba sukomplektuota „Jeep ®“ markės transporto priemonė, arba važiuoklė. 1949 m. „Model A“ užtruko 10 minučių, kad atliktų darbą, kuris anksčiau užtrukdavo daugiau nei 90 minučių.

1954 m. spalio 11 d. „Kaiser“ paskelbė apie CJ-5 atsiradimą ir pristatė minkštesnes linijas, įskaitant suapvalintus kūno kontūrus, sukurtus pagal 1952 m. Korėjos karo M-38A1 modelį. CJ-5 buvo geresnis kiekviename fronte: jis buvo stipresnis, patogesnis, universalesnis ir pajėgesnis važiuoti bekele. Jis buvo šiek tiek didesnis už CJ-3B, nes pasižymėjo padidinta ratų baze ir bendru ilgiu. Patobulinus variklius, ašis, transmisijas ir sėdėjimo komfortą, 81 colio ratų bazė CJ-5 tapo idealia transporto priemone didėjančiam visuomenės susidomėjimui visureigiais.

Buvo pasiūlyta daug specialių leidimų, įskaitant 1964-1967 m. „prabangų“ smokingo parką, 1969 m. Kemperį, 1969 m. „462“, 1970 m. „Renegade I“, 1971 m. „Renegade II“, 1972-1983 m. „Golden Eagle“ ir 1973 bei 1976 m. „Super Jeep®“. CJ-5 buvo populiari priešgaisrinių tarnybų transporto priemonė, kuri buvo sumontuota taip, kad padėtų užgesinti krūmynų gaisrus. Dviejų ratų vairuotojo versija DJ-5 buvo pasiūlyta iki 1974 metų. Populiari ir ilgaamžė legenda - CJ-5 tikriausiai nuvažiavo daugiau pėdsakų nei bet kuri kita Jeep markės transporto priemonė.

AMC įrengė CJ-6 sunkesnes ašis, didesnius stabdžius ir platesnę vėžę. 1965 m. CJ-5 ir CJ-6 transporto priemonėse buvo pristatytas naujas „Bebaimis“ V6 variklis. 155 arklio galių V6 beveik padvigubino standartinio keturių cilindrų variklio arklio galių skaičių. Nuo 1973 m. visi Jeep® CJ modeliai buvo siūlomi su turimu AMC pagamintu 304 kubinių colių V8 varikliu, turinčiu 150 arklio galių ir 245 svarų pėdų sukimo momentą.

Iš esmės darbiniai sunkvežimiai – „Jeep“ automobiliai su kabina virš variklio buvo dviejų modelių: 81 colio ratų bazė FC-150 su keturių cilindrų F galvutės varikliu ir 103,5 colio ratų bazė FC-170 su šešių cilindrų L galvutės varikliu.Abiejuose modeliuose buvo pikapas, kuolo pagrindas, važiuoklė ir kabina bei įvairūs specialūs leidimai, įskaitant protingą FC-150 geležinkelio bėgių tikrinimo transporto priemonę.

Abiejuose modeliuose buvo pikapas, kuolo lova, važiuoklė ir kabina bei įvairūs specialūs leidimai, o FC-170 taip pat buvo galima įsigyti sunkiasvorę dviejų galinių ratų versiją. Jie beveik nepasikeitė per visą gamybos ciklą, išskyrus 1959 m., kai FC-170 gavo HD galines spyruokles, kurios padidino GVW iki maks. 8 000 svarų: be to, buvo pasiūlyti keli „67 170“ su dvigubais galiniais ratais ir keturių greičių mechaninės pavarų dėžės parinktimi, kuri pakėlė GVW iki 9 000 svarų; kai kurie „59-“ 60 FC taip pat buvo su visiškai plūduriuojančiomis priekinėmis ir galinėmis ašimis.

Akį traukiantis DJ-3A variantas buvo 59-64 metų „Surrey Gala“, pirmiausia skirtas poilsiavietėms. Galbūt giriamiausias visų laikų „Jeep®“ prekės ženklo automobilis buvo trijų spalvų: „Tropical Rose“ ir „Coral Mist“, „Jade Tint Green“ ir „Glacier White“, „Cerulean Blue“ ir „Glacier White“ su atitinkamu dryžuotu interjeru ir dryžuotu viršumi su pakraščiu.